Darbo jėgos problema, apie kurią nenorima kalbėti garsiai
Lietuvos ūkininkai jau kelerius metus susiduria su ta pačia problema – rasti žmogų, kuris dirbtų fizinį darbą lauke, darosi vis sunkiau. Migracija, urbanizacija, augančios darbo užmokesčio lūkesčiai – visa tai spaudžia smulkius ir vidutinius ūkius iš visų pusių. Kai kurių ūkininkų sprendimas – mechanizacija, bet ne kiekvienas gali sau leisti investuoti į techniką, kuri atsipirks po dešimties metų. Tad kas lieka?
Vienas iš atsakymų, kuris Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje veikia jau dešimtmečius, o Lietuvoje vis dar laikomas egzotiška idėja – WWOOF programa. Worldwide Opportunities on Organic Farms, arba paprasčiau – savanoriai, kurie atvyksta dirbti į ūkį mainais už nakvynę ir maistą.
Kaip tai iš tikrųjų veikia
Mechanizmas paprastas, bet reikalauja tam tikro mąstymo pokyčio iš ūkininko pusės. Registruojiesi WWOOF tinkle kaip priimantis ūkis, aprašai, ką gali pasiūlyti – gyvenamąją vietą, maistą, patirtį – ir laukia savanorių užklausų. Savanoriai, dažniausiai jauni žmonės iš Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos ar JAV, ieško autentiškos patirties, nori išmokti dirbti su žeme ir pamatyti šalį iš vidaus, o ne per viešbučio langą.
Mainų logika čia nėra išnaudojimas, kaip kartais įsivaizduojama. Vidutiniškai savanoris dirba keturias–šešias valandas per dieną, o likęs laikas – jo. Ūkininkas gauna rankas, savanoris – patirtį ir pastogę. Pinigai šioje schemoje nefigūruoja, ir tai yra esminis skirtumas nuo samdomo darbo.
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Pabandykime konkrečiai. Tarkime, smulkus ekologinis ūkis vasaros sezono metu samdytų du darbuotojus tris mėnesius. Minimalus darbo užmokestis, socialinis draudimas, administracinė našta – kalbame apie kelis tūkstančius eurų vien tiesioginių išlaidų. Su WWOOF savanoriais ta pati darbo jėga kainuoja maisto produktus iš savo ūkio ir laisvą kambarį. Realios išlaidos – gal keli šimtai eurų per mėnesį, jei skaičiuoti komunalinius mokesčius ir papildomą maistą.
Žinoma, tai nėra tiesioginis palyginimas – savanoris nėra profesionalus darbuotojas. Bet daugeliui darbų, ypač daržininkystėje, sodininkystėje ar gyvulių priežiūroje, pakanka noro ir elementarių instrukcijų. Ūkininkai, kurie su šia programa dirba ilgiau, pastebi, kad kai kurie savanoriai grįžta pakartotinai, o tai reiškia – jau apmokytą žmogų.
Kur slypi tikrosios kliūtys
Programa nėra stebuklinga formulė, ir būtų neatsakinga taip ją pristatyti. Pirma problema – kalba. Dauguma savanorių kalba angliškai, o ne lietuviškai, ir tai kai kuriems ūkininkams yra rimta kliūtis. Antra – reikia turėti kur apgyvendinti žmogų. Jei ūkyje nėra atskiro kambario ar bent jau tinkamų sąlygų, programa tiesiog neveiks.
Trečia, ir galbūt svarbiausia – mentaliteto klausimas. Priimti svetimą žmogų į savo sodybą, leisti jam dalyvauti kasdieniniame gyvenime, paaiškinti, kaip viskas veikia – tai reikalauja atvirumo, kurio ne visi ūkininkai jaučiasi patogiai. Tai nėra kritika, tiesiog realybė.
Kai skaičiai susitinka su gyvenimu
Galiausiai WWOOF programa yra ne tik ekonominis sprendimas – ji keičia ūkio dinamiką plačiau. Savanoriai dažnai atneša naujų žinių, kitokio požiūrio į žemdirbystę, kartais net konkretių techninių įgūdžių iš savo šalies praktikos. Keletas Lietuvos ūkininkų, kurie su programa dirba jau kelerius metus, kalba apie tai kaip apie abipusį mokymąsi, o ne vienakryptį darbo santykį.
Ar tai išgelbės kiekvieną ūkį? Ne. Bet tiems, kurie ieško lanksčių, mažai kainuojančių sprendimų darbo jėgos klausimui, WWOOF yra vienas iš nedaugelio variantų, kuris realiai veikia – su sąlyga, kad ūkininkas pasiruošęs ne tik gauti, bet ir duoti. O tai, tiesą sakant, yra gana geras apibūdinimas tam, kaip turėtų atrodyti bet kokie darbo santykiai.