Darbo jėgos problema, apie kurią nenorima kalbėti garsiai
Lietuvos ūkininkai jau keletą metų susiduria su ta pačia problema – žmonių trūksta, o tie, kurie yra, kainuoja vis daugiau. Sezoninis darbas soduose, daržuose ar gyvulininkystės ūkiuose reikalauja daug rankų, bet rasti tuos, kurie nori dirbti fiziškai ir dar už priimtiną atlyginimą, tampa tikru iššūkiu. Dalis ūkininkų sprendžia tai samdydami darbuotojus iš Ukrainos ar Baltarusijos, kiti tiesiog mažina gamybos apimtis. Tačiau yra trečias kelias, apie kurį Lietuvoje kalbama per mažai.
WWOOFing – tai sistema, kurioje savanoriai iš viso pasaulio atvyksta dirbti į ekologinius ūkius mainais į nakvynę ir maistą. Jokio piniginio atlygio. Skamba paprastai, bet už šio modelio slypi gana sudėtinga abipusės naudos logika, kurią verta išnagrinėti atidžiau.
Kaip tai veikia iš tikrųjų
WWOOF (World Wide Opportunities on Organic Farms) veikia per nacionalines organizacijas – šiuo atveju WWOOF Lithuania. Ūkis užsiregistruoja kaip priimantysis, aprašo, ką gali pasiūlyti ir ko tikisi, o savanoriai patys renkasi, kur nori vykti. Paprastai savanoriai dirba 4–6 valandas per dieną, gauna maistą ir pastogę, o likusį laiką gali naudoti kaip nori.
Svarbu suprasti, kad tai nėra pigios darbo jėgos schema. Savanoriai dažniausiai yra jaunuoliai iš Vakarų Europos, Japonijos ar Šiaurės Amerikos, kurie ieško patirties, o ne uždarbio. Jie nori išmokti, kaip auginti daržoves, kaip prižiūrėti gyvulius, kaip veikia natūralus ūkis. Ūkininkas mainais gauna rankas, bet taip pat privalo skirti laiko mokyti ir bendrauti – tai ne visiems tinka.
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Paimkime konkretų pavyzdį. Vidutinis sezoninis darbuotojas Lietuvoje kainuoja apie 900–1200 eurų per mėnesį su visais mokesčiais. Jei ūkyje reikia dviejų papildomų darbuotojų tris vasaros mėnesius, tai jau 5400–7200 eurų. WWOOFerių atveju išlaidos apsiriboja maistu ir papildomu komunaliniu sunaudojimu – realiai tai gali būti 200–400 eurų per mėnesį vienam žmogui, priklausomai nuo ūkio galimybių.
Taip, tai nėra tas pats produktyvumas. Patyręs darbuotojas dirbs greičiau ir efektyviau nei savanoris, kuris pirmą kartą laiko rankose kastuvo kotą. Bet čia ir slypi esminis klausimas – ar ūkiui reikia greičio, ar reikia rankų? Daugelyje smulkių ūkių darbai yra tokie, kuriuos galima atlikti ir be specialių įgūdžių: ravėjimas, derliaus rinkimas, gyvulių šėrimas, tvorų taisymas.
Kur sistema gali subyrėti
Romantiška idėja dažnai susiduria su proza. Pirma problema – komunikacija. Dalis WWOOFerių kalba tik angliškai, o ne visi Lietuvos ūkininkai jaučiasi patogiai bendraudami anglų kalba. Antra – lūkesčių nesutapimas. Savanoris tikisi mokytis ir gyventi autentišką patirtį, o ūkininkas kartais tikisi paprasto darbuotojo, kuris tiesiog vykdys nurodymus. Kai šie lūkesčiai nesutampa, situacija greitai tampa nepatogi abiem pusėms.
Trečia problema – teisinė zona. Lietuvoje WWOOFing veikia pilkoje zonoje, nes formaliai tai nėra nei darbo sutartis, nei savanoriška veikla pagal LR savanoriškos veiklos įstatymą. Kol niekas neklausia, viskas gerai, bet jei kas nors susižeidžia ar kyla nesusipratimas, situacija gali tapti sudėtinga.
Tai, ką skaičiai nepasakys
Geriausiai WWOOFing veikia ten, kur ūkininkas pats yra atviras žmogus, kuriam patinka dalintis žiniomis ir kuris žiūri į savo ūkį ne tik kaip į verslą, bet ir kaip į gyvenimo būdą. Tokiuose ūkiuose savanoriai grįžta, rekomenduoja vietą draugams ir kartais tampa tikrais pagalbininkais ilgesniam laikui. Yra atvejų, kai WWOOFeriai po kelių vizitų taip prisiriša prie ūkio, kad grįžta jau kaip mokantys darbuotojai arba net investuotojai.
Tai nėra stebuklingas sprendimas darbo jėgos krizei. Bet tai yra įrankis, kuris, teisingai naudojamas, gali reikšmingai sumažinti sezonines išlaidas ir tuo pačiu atnešti į ūkį naujų idėjų, perspektyvų ir energijos. Lietuvos ūkininkai, kurie jau išbandė šį modelį, dažniausiai kalba ne tiek apie sutaupytus pinigus, kiek apie tai, kad jų ūkis tapo gyvesnis. O tai, ko gero, yra vertingiau nei bet koks skaičiuotuvas gali parodyti.