Vieną gražią gegužės pavakarę, kai saulė leidosi virš Žemaitijos laukų, sutikau moterį, kuri prieš tris metus paliko biuro darbą Vilniuje ir šiandien gyvena iš vietos į vietą, dirbdama ekologiniuose ūkiuose visame pasaulyje. Jos rankos buvo purvinos, akys – pavargusios, o šypsena – tokia, kokios retai pamatysi tarp žmonių, sėdinčių prie kompiuterio nuo devintos iki penktos. Ji papasakojo apie WWOOF programą, ir tą vakarą aš supratau, kad ši sistema slepia daugiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Kas iš tikrųjų yra šis judėjimas
WWOOF – trumpinys, reiškiantis „Worldwide Opportunities on Organic Farms“ – tai tinklas, jungiantis žmones, norinčius pažinti ekologišką žemės ūkį, su fermeriais, kuriems reikia papildomų rankų. Sistema paprasta iki nuostabos: atvyksti į ūkį, dirbi kelias valandas per dieną, o už tai gauni nakvynę ir maistą. Pinigai apskritai neįeina į šią lygtį, ir būtent tai daro visą reikalą kitokį nei standartinis darbas ar keliavimas.
Idėja gimė Anglijoje septintajame dešimtmetyje, kai grupė miestiečių panoro pabėgti nuo betono savaitgaliais ir padirbėti žemėje. Šiandien tinklas apima dešimtis šalių, o savanorių – tūkstančius. Lietuvoje ekologiniai ūkiai, priimantys WWOOF dalyvius, taip pat pamažu daugėja, nors iki Prancūzijos ar Naujosios Zelandijos mastų mums dar toli.
Ką reiškia „mainai“ praktikoje
Dažniausiai savanoris dirba nuo keturių iki šešių valandų per dieną, penkias ar šešias dienas per savaitę. Darbai įvairuoja – nuo daržovių sodinimo ir ravėjimo iki gyvulių priežiūros, medžio darbų ar net pagalbos statant šiltnamius. Viskas priklauso nuo konkretaus ūkio profilio ir metų laiko.
Svarbu suprasti – tai nėra atostogos su nedidele fizine veikla. Kai kuriuose ūkiuose diena pradedama šeštą ryto ir darbas tikrai fizinis. Kitur savininkai švelnesni, leidžia rinktis tempą, o vakarais net pasikviečia prie bendro stalo pasikalbėti apie gyvenimą. Skirtumai tarp ūkių gali būti didesni nei tarp skirtingų šalių, todėl prieš registruojantis verta perskaityti kitų savanorių atsiliepimus – dauguma platformų juos turi.
Kaip pradėti, jei nulis patirties
Pirmas žingsnis – registracija vienoje iš oficialių WWOOF platformų, priklausančiai konkrečiai šaliai. Kiekviena valstybė turi savo narystės mokestį, paprastai svyruojantį nuo dvidešimt iki penkiasdešimt eurų metams. Sumokėjus gauni prieigą prie ūkių sąrašo, jų kontaktų ir aprašymų.
Toliau – rašai laiškus. Ir čia daugelis pradedančiųjų suklumpa, nes siunčia standartinę žinutę visiems iš eilės. Fermeriai tai jaučia iš karto. Verta parašyti kelis sakinius apie save, kodėl domina konkretus ūkis, kokią patirtį turi (net jei ji minimali) ir kada planuojama atvykti. Atsakymo kartais reikia palaukti – ūkininkai ne visada turi laiko sėdėti prie kompiuterio.
Pirmajai kelionei geriau rinktis ūkį, kuris jau turi patirties su naujokais, ir neapsikrauti pernelyg ilgu terminu – savaitė ar dvi puikiai atskleidžia, ar toks gyvenimo būdas tau tinka.
Kas nustebina labiausiai
Žmonės, kurie pirmą kartą bandė WWOOF, dažnai sako tą pačią frazę: „Nesitikėjau, kad tiek daug išmoksiu“. Ir ne tik apie daržininkystę. Gyvenant fermoje, kur elektra generuojama iš saulės, vanduo renkamas nuo stogo, o maistas – tik iš savo daržo, keičiasi požiūris į kasdienį vartojimą. Grįžę į miestą, dauguma pastebi, kad pradeda kitaip žiūrėti į parduotuvėje nuperkamas daržoves ar plastikinę pakuotę.
Kita staigmena – bendruomeniškumas. Kai kuriuose ūkiuose vienu metu būna po keletą savanorių iš skirtingų šalių, ir vakarai virsta savotišku mini pasauliniu susitikimu prie laužo. Ryšiai, kurie susikuria per dvi savaites bendro darbo, kartais tvirtesni nei tie, kuriems reikėjo metų miesto gyvenime.
Yra ir kita medalio puse – ne visi ūkiai tokie, kokius vaizduoja nuotraukos. Kartais nakvynė – tai palapinė lauke, kartais tualetas – lauko tipo, o internetas – tik prie kaimo parduotuvės. Tam, kas ieško komforto, WWOOF ne visada tinkamas pasirinkimas.
Vietoj išvadų – žemė po kojomis
Grįžtant prie tos moters iš Žemaitijos – ji sakė vieną dalyką, kuris įstrigo. „Aš ne pinigų dirbti atvažiavau, aš atvažiavau prisiminti, iš kur ateina maistas.“ Ir tai gal geriausiai apibūdina, kodėl WWOOF traukia tiek žmonių, nepaisant to, kad joje nėra atlyginimo, dažnai nėra patogumų, o darbas – tikras, fizinis, kartais varginantis.
Šis judėjimas nėra kelionė lengvatinėmis sąlygomis ar būdas sutaupyti biudžeto keliaujant. Tai galimybė sustoti, palikti telefoną kišenėje ilgiau nei paprastai, ir prisiminti, kaip atrodo diena, praleista lauke, dirbant su rankomis. Kam tai tinka – supranta greitai, dažniausiai per pirmą savaitę. Kam ne – taip pat supranta, ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog vienas iš būdų pažvelgti į gyvenimą kitaip, negu mus moko išmanieji telefonai ir biuro kėdės.