Kas iš tikrųjų slepiasi už šio keisto žodžio
WWOOFing – tai akronimas, kilęs iš „World Wide Opportunities on Organic Farms”. Paprastai tariant: žmonės iš viso pasaulio atvyksta į jūsų ūkį, dirba kelis valandas per dieną, o jūs mainais suteikiate jiems nakvynę ir maistą. Pinigų mainų nėra. Skamba kaip kažkoks hipių projektas iš septintojo dešimtmečio? Iš dalies taip ir yra – programa gimė 1971 metais Anglijoje. Tačiau šiandien tai veikianti, plačiai išplitusi sistema, kurią naudoja tūkstančiai ūkių Europoje, Amerikoje, Azijoje.
Lietuvoje apie WWOOFing kalbama mažai, nors programa veikia ir čia. Tai keista, nes darbo jėgos problema žemės ūkyje – visiškai reali ir kasmet blogėjanti.
Kodėl tai finansiškai prasminga, o ne tik romantiška idėja
Pažiūrėkime į skaičius atvirai. Vidutinis sezoninis darbuotojas Lietuvoje kainuoja ne tik atlyginimą – prie jo reikia pridėti socialinio draudimo įmokas, galimas apgyvendinimo išlaidas, administracinę naštą. Kai kuriuose ūkiuose sezoniniai kaštai sudaro 40–60% visų išlaidų.
WWOOFer’is dirba maždaug 4–6 valandas per dieną. Mainais gauna maistą ir vietą miegoti. Jei jau turite laisvą kambarį ar nedidelę sodybą – papildomos išlaidos minimalios. Realūs skaičiavimai rodo, kad vieno WWOOFer’io išlaikymas kainuoja 10–20 eurų per dieną (maistas, komunalinės paslaugos), kai tuo tarpu samdomas darbuotojas tą pačią dieną gali kainuoti 60–100 eurų su visais mokesčiais.
Tai nėra stebuklinga formulė, kuri išsprendžia viską. Tačiau mažiems ir vidutiniams ūkiams, ypač ekologiniams, tai gali reikšti realų finansinį kvėpavimą.
Kur sistema gali suklupti
Būtų nesąžininga kalbėti tik apie privalumus. WWOOFing turi savo trūkumų, ir juos verta suprasti prieš registruojantis.
Pirma, WWOOFer’iai nėra profesionalūs darbuotojai. Dalis jų – studentai, keliauninkai, žmonės, ieškantys patirties. Jų įgūdžių lygis svyruoja labai plačiai. Vienas gali būti puikus, kitas – visiškai nepraktiškas. Tai reiškia, kad ūkio savininkas turi skirti laiko mokymui, o tai pats savaime yra investicija.
Antra, logistika. Žmonės atvyksta ir išvyksta. Reikia koordinuoti, komunikuoti, kartais anglų kalba. Jei esate įpratę dirbti vieni arba su pastoviu kolektyvu – ši dinamika gali atrodyti varginanti.
Trečia, teisinė pusė. Lietuvoje WWOOFing veikia pilkoje zonoje – tai nėra darbo santykiai, tačiau reikia aiškiai suprasti, kad bet kokio nelaimingo atsitikimo atveju atsakomybės klausimai gali būti sudėtingi.
Kaip tai veikia praktiškai – ne teorijoje
Registracija WWOOF tinkle kainuoja nedaug – paprastai keliasdešimt eurų per metus. Po to jūsų ūkis atsiranda platformoje, ir savanoriai patys susisiekia. Jūs galite rinktis, su kuo dirbti – peržiūrėti profilius, skaityti atsiliepimus iš kitų ūkių.
Geriausia praktika – aiškiai aprašyti, ko tikitės. Kiek valandų per dieną, kokio tipo darbai, kokios gyvenimo sąlygos. Kuo sąžiningiau aprašysite, tuo geriau suderinti žmonės ateis. Ūkiai, kurie bando „parduoti” save kaip rojų, o paskui pervargina savanorius, greitai gauna blogus atsiliepimus ir praranda prieigą prie geriausių kandidatų.
Sėkmingi atvejai dažniausiai atrodo taip: ūkis priima 2–3 WWOOFer’ius vienu metu, integruoja juos į kasdienę rutiną, suteikia realią patirtį – ne tik ravėjimą, bet ir supratimą apie ūkio veiklą. Tokie savanoriai dirba geriau, ilgiau lieka ir dažnai grįžta.
Tai, ką verta pasiimti iš viso šito
WWOOFing nėra stebuklas ir nėra visų problemų sprendimas. Tačiau tai įrankis, kuris Lietuvos žemės ūkyje yra aiškiai neišnaudotas. Mažiems ūkiams, kurie negali sau leisti pilno etato darbuotojų, bet turi ką pasiūlyti mainais – erdvę, patirtį, autentišką kaimo gyvenimą – ši sistema gali iš tikrųjų perpus sumažinti darbo sąnaudas piko sezono metu.
Svarbiausia suprasti: tai ne labdara ir ne pigios darbo jėgos eksploatacija. Tai mainai, kurie veikia tik tada, kai abi pusės gauna tai, ko tikisi. Ūkiai, kurie į WWOOFer’ius žiūri kaip į žmones, o ne kaip į pigius rankas, paprastai ir gauna geriausius rezultatus – tiek darbo kokybės, tiek finansine prasme. O tai, galiausiai, yra gana paprastas principas, taikomas bet kokiems santykiams.