Darbo jėgos problema – ne naujiena, bet sprendimas gali nustebinti
Lietuvos ūkininkai jau kelerius metus susiduria su ta pačia problema – trūksta rankų. Vietiniai gyventojai nenori dirbti žemės ūkyje, o samdyti užsienio darbuotojus kainuoja vis brangiau. Tuo tarpu dalis ūkininkų tyliai ir gana sėkmingai naudojasi programa, apie kurią daugelis net negirdėjo – WWOOFing.
WWOOF (World Wide Opportunities on Organic Farms) – tai tarptautinis tinklas, jungiantis ekologinius ūkius su savanoriais iš viso pasaulio. Principas paprastas: savanoris dirba ūkyje kelias valandas per dieną, o mainais gauna nakvynę ir maistą. Jokio piniginio atlygio. Jokių sudėtingų darbo sutarčių.
Kaip tai veikia praktikoje
Registruodamasis WWOOF tinkle, ūkininkas sukuria profilį, kuriame aprašo savo ūkį, siūlomas veiklas ir gyvenimo sąlygas. Savanoriai – dažniausiai jauni žmonės iš Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos ar JAV – patys susisiekia ir derina atvykimo laiką. Vidutiniškai jie dirba 4–6 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę.
Tai nėra nemokama darbo jėga tokia prasme, kokia gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ūkininkas investuoja laiką į žmonių priėmimą, apgyvendinimą ir maitinimą. Tačiau skaičiai kalba patys už save – maisto ir nakvynės išlaidos vienam savanoriui per mėnesį retai viršija 300–400 eurų, kai tuo tarpu samdomo darbuotojo mėnesinis atlyginimas su visais mokesčiais gali siekti 1200–1500 eurų ir daugiau.
Ko tikėtis ir ko netikėtis
Reikia būti sąžiningam – WWOOFing nėra stebuklingas sprendimas visiems ir visada. Savanoriai nėra profesionalūs žemdirbiai. Jie mokosi, klausia, kartais daro klaidas. Ūkininkas, tikintis gauti patyrusį kombainininką ar traktorininką, nusivils.
Tačiau tokiems darbams kaip daržovių skynimas, sodinimas, piktžolių rovimas, tvarkymas ar gyvulių priežiūra – šie žmonės tinka puikiai. Be to, daugelis jų yra labai motyvuoti, nes atvyko sąmoningai, norėdami išmokti kažko naujo. Tai iš esmės skiriasi nuo samdinių, kurie dirba tik dėl atlyginimo.
Lietuvos patirtis – dar kukli, bet auganti
Lietuvoje prie WWOOF tinklo prisijungusių ūkių skaičius kol kas nedidelis, tačiau tie, kurie išbandė, dažniausiai tęsia. Vienas iš jų – Žemaitijoje ūkininkaujantis Tomas, kuris per pastaruosius dvejus metus priėmė per 20 savanorių iš skirtingų šalių. Jo vertinimas: „Pirmą kartą buvo nepatogu, nes nežinojau, ko tikėtis. Dabar tai tiesiog dalis mano ūkio darbo ritmo.”
Programa reikalauja tam tikro atvirumo – tiek kultūrinio, tiek praktinio. Savanoriai gyvena ūkyje, valgo prie to paties stalo, klausia apie viską. Tiems, kurie nori griežtos ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, tai gali būti nepatogu.
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Jei ūkis per sezoną (4 mėnesius) samdytų du papildomus darbuotojus, išlaidos darbo jėgai sudarytų apie 12 000 eurų. Du WWOOFeriai tuo pačiu laikotarpiu ūkininkui kainuotų 2 400–3 200 eurų – maistui ir papildomoms komunalinėms išlaidoms. Skirtumas akivaizdus.
Žinoma, tai supaprastintas skaičiavimas. Reikia įvertinti ir papildomą erdvę apgyvendinimui, ir laiko sąnaudas koordinavimui. Tačiau net ir įskaičiavus šiuos veiksnius, ekonominis pranašumas išlieka reikšmingas.
Kai skaičiai susitinka su žmonėmis
WWOOFing nėra tik finansinis sprendimas. Ūkininkai, kurie ilgiau naudojasi programa, pastebi kažką netikėto – ji keičia požiūrį į patį ūkininkavimą. Kai kasmet atvyksta žmonės iš Japonijos ar Brazilijos, kurie sąmoningai pasirinko praleisti savo atostogas dirbdami žemėje, tai verčia kitaip žiūrėti į tai, ką darai. Tai savotiškas priminimas, kad ekologinis ūkininkavimas turi vertę, kurią kiti mato net tada, kai pats ūkininkas ją pamiršta kasdienybės rutinoje. Darbo jėgos trūkumas – rimta problema, ir WWOOFing jos visiškai neišsprendžia. Tačiau kaip viena iš priemonių, ypač ekologiniams ūkiams, tai yra variantas, kuris vertas bent jau rimto svarstymo.